Iš oro atėjo pradžia. Tai Tikrojo Guru mokymo amžius.
Šabadas yra Guru, į kurį su meile sutelkiu savo sąmonę; Aš esu chaylaa, mokinys.
Kalbėdamas „Neištartą kalbą“, lieku neprisijungęs.
Nanak, per amžius Pasaulio Viešpats yra mano Guru.
Kontempliuoju Šabado pamokslą, Vieno Dievo Žodį.
Gurmukas užgesina egoizmo ugnį. ||44||
„Kaip galima kramtyti geležį su vaško dantimis?
Kas tas maistas, kuris atima pasididžiavimą?
Kaip galima gyventi rūmuose, sniego namuose, vilkint ugnies rūbus?
Kur yra ta ola, kurioje galima likti nepajudinama?
Ką turėtume žinoti, kad čia ir ten vyrauja?
Kas yra ta meditacija, kuri priverčia protą pasinerti į save?" ||45||
Išnaikinti egoizmą ir individualizmą iš vidaus,
ir ištrindamas dvilypumą, mirtingasis tampa viena su Dievu.
Pasaulis sunkus kvailam, savanaudiškam manmukui;
praktikuojantis Šabadą, vienas kramto geležį.
Pažink vieną Viešpatį viduje ir išorėje.
O Nanakai, ugnis užgesinama per Tikrosios Guru Valios Malonumą. ||46||
Persmelkta tikrosios Dievo baimės, išdidumas atimamas;
suvokti, kad Jis yra Vienas, ir kontempliuoti Šabadą.
Kai tikrasis Šabadas yra giliai širdyje,
kūnas ir protas atšaldomi ir nuraminti bei nuspalvinti Viešpaties meile.
Užgesinama seksualinio potraukio, pykčio ir korupcijos ugnis.
O Nanak, Mylimasis dovanoja savo malonės žvilgsnį. ||47||
„Proto mėnulis vėsus ir tamsus; kaip jis nušvitęs?
Kaip saulė šviečia taip nuostabiai?
Kaip galima nukreipti nuolatinį budrų Mirties žvilgsnį?
Kokiu supratimu išsaugoma Gurmuko garbė?
Kas yra karys, kuris nugali mirtį?
Nanakai, atsakyk mums savo apgalvotai.“ ||48||
Suteikdamas balsą Šabadui, proto mėnulis yra apšviestas begalybės.
Kai saulė apsigyvena mėnulio namuose, tamsa išsisklaido.
Malonumas ir skausmas yra tas pats, kai žmogus priima Naamo, Viešpaties Vardo, atramą.
Jis pats gelbsti ir neša mus skersai.
Su tikėjimu Guru protas susilieja su Tiesa,
ir tada, meldžia Nanakas, mirtis nesuvalgo. ||49||
Žinoma, kad Naamo, Viešpaties Vardo, esmė yra pati aukščiausia ir puikiausia.
Be Vardo žmogų kamuoja skausmas ir mirtis.
Kai žmogaus esmė susilieja į esmę, protas yra patenkintas ir išsipildo.
Dvilypumas išnyksta ir žmogus patenka į Vieno Viešpaties namus.
Kvėpavimas pučia per Dešimtųjų vartų dangų ir virpa.
O Nanakai, mirtingasis tada intuityviai sutinka amžinąjį, nekintamą Viešpatį. ||50||
Absoliutus Viešpats yra giliai viduje; absoliutus Viešpats yra ir už mūsų ribų. Absoliutus Viešpats visiškai užpildo tris pasaulius.
Tas, kuris pažįsta Viešpatį ketvirtoje būsenoje, nepaklūsta dorybei ar ydai.
Tas, kuris žino Dievo Absoliuto paslaptį, kuris persmelkia kiekvieną širdį,
Žino Pirmąją Būtį, Nekaltąjį Dieviškąjį Viešpatį.
Ta nuolanki būtybė, persmelkta Nekalto Naamo,
Nanak, pats yra Pirminis Viešpats, Likimo Architektas. ||51||
„Kiekvienas kalba apie Absoliutų Viešpatį, neapreiškiamą tuštumą.
Kaip galima rasti šią absoliučią tuštumą?
Kas jie tokie, kurie yra suderinti su šia absoliučia tuštuma?
Jie panašūs į Viešpatį, iš kurio kilo.
Jie negimsta, nemiršta; jie neateina ir neišeina.
O Nanak, gurmuchai moko savo mintis. ||52||
Praktikuodamas devynių vartų valdymą, žmogus pasiekia tobulą Dešimtųjų vartų valdymą.
Ten virpa ir aidi nenutrūkstama absoliutaus Viešpaties garso srovė.
Štai tikrasis Viešpats visada esantis ir susiliekite su Juo.
Tikrasis Viešpats persmelkia ir persmelkia kiekvieną širdį.