Priešais mano duris žydi miškas; jei tik mano Mylimasis grįžtų į mano namus!
Jei jos Vyras lordas negrįš namo, kaip sielos nuotaka gali rasti ramybę? Jos kūnas išsenka dėl išsiskyrimo liūdesio.
Gražus paukštis giesmininkas gieda, tupi ant mango medžio; bet kaip aš galiu ištverti skausmą savo esybės gelmėse?
Aplink žydinčias šakas dūzgia kamanė; bet kaip man išgyventi? Aš mirštu, mano mama!
O Nanak, Chaite ramybę lengva pasiekti, jei sielos nuotaka įsigyja Viešpatį kaip savo vyrą savo širdies namuose. ||5||
Vaisakhi yra toks malonus; šakos pražysta naujais lapais.
Sielos nuotaka trokšta pamatyti Viešpatį prie savo durų. Ateik, Viešpatie, ir pasigailėk manęs!
Prašau grįžti namo, mano mylimasis; pernešk mane per klastingą pasaulio vandenyną. Be Tavęs aš nesu vertas nė kiauto.
Kas gali įvertinti mano vertę, jei aš tau malonu? Aš matau Tave ir įkvepiu kitus pamatyti Tave, mano meile.
Žinau, kad Tu ne toli; Tikiu, kad esi giliai manyje, ir suvokiu Tavo buvimą.
O Nanak, radus Dievą Vaisakhi, sąmonė prisipildo Šabado žodžio ir protas pradeda tikėti. ||6||
Džeito mėnuo toks didingas. Kaip galėčiau pamiršti savo mylimąjį?
Žemė dega kaip krosnis, o sielos nuotaka meldžiasi.
Nuotaka meldžiasi ir gieda Jo šlovingą šlovę; giedodama Jo šloves, ji tampa maloni Dievui.
Neprisirišęs Viešpats gyvena savo tikrajame dvare. Jei Jis man leis, aš ateisiu pas Jį.
Nuotaka yra negarbė ir bejėgė; kaip ji ras ramybę be savo Viešpaties?
O Nanak, Džaite, ji, kuri pažįsta savo Viešpatį, tampa tokia pat kaip Jis; suvokdama dorybę, ji susitinka su Gailestinguoju Viešpačiu. ||7||
Aasaarh mėnuo geras; saulė dega danguje.
Žemė kenčia iš skausmo, išdžiūvusi ir apkepusi ugnyje.
Ugnis išdžiovina drėgmę, ir ji miršta iš agonijos. Bet ir tada saulė nepavargsta.
Jo vežimas juda toliau, o sielos nuotaka ieško šešėlio; miške čiulba svirpliai.
Ji susieja savo ydų ir trūkumų pluoštą ir kenčia po to pasaulyje. Tačiau gyvendama ties Tikruoju Viešpačiu ji randa ramybę.
O Nanakai, aš daviau Jam šį protą; mirtis ir gyvenimas ilsisi su Dievu. ||8||
Saavane būk laimingas, mano protas. Atėjo lietaus sezonas, o debesys prapliupo lietumi.
Mano protas ir kūnas patenkinti mano Viešpaties, bet mano mylimasis išėjo.
Mano Mylimasis negrįžo namo, o aš mirštu iš išsiskyrimo liūdesio. Žaibas blykčioja, ir aš bijau.
Mano lova vieniša, o aš kenčiu agonijoje. Aš mirštu iš skausmo, mano mama!
Pasakyk man – be Viešpaties, kaip aš galiu miegoti ar jaustis alkanas? Mano drabužiai neteikia komforto mano kūnui.
Nanak, ji vienintelė yra laiminga siela nuotaka, kuri susilieja su savo mylimo vyro Viešpaties Esybe. ||9||
Bhaadone jauną moterį supainioja abejonės; vėliau ji gailisi ir gailisi.
Ežerai ir laukai pilni vandens; atėjo lietaus sezonas – laikas švęsti!
Tamsią naktį lyja; kaip jaunai nuotakai rasti ramybę? Varlės ir povai siunčia savo triukšmingus skambučius.
"Pri-o! Pri-o! Mylimasis! Mylimasis!" - šaukia lietaus paukštis, o gyvatės slankioja aplinkui, kandžiodamos.
Uodai kanda ir gelia, o tvenkiniai pilni; be Viešpaties, kaip ji gali rasti ramybę?
O Nanak, aš eisiu ir paklausiu savo Guru; kur bebūtų Dievas, ten ir aš eisiu. ||10||
Assu, ateik, mano mylimasis; sielos nuotaka iki mirties gedi.
Ji gali sutikti Jį tik tada, kai Dievas veda ją susitikti su Juo; ją sugadina meilė dvilypumui.
Jei ją apiplėšia melas, tada mylimasis ją apleidžia. Tada mano plaukuose pražysta baltos senatvės gėlės.