Mano mylimojo atsiskyrimas ne tik atsiranda mano kūne, kaip džiunglių ugnis, bet visi šie skanūs patiekalai ir suknelės, užuot paguodusios, veikia kaip aliejus, didindami ugnies intensyvumą ir atitinkamai mano kančias.
Pirma, šis atsiskyrimas dėl su juo susijusių atodūsių atrodo kaip dūmas ir todėl nepakeliamas, o tada šie dūmai atrodo kaip tamsūs debesys danguje, sukeliantys tamsą aplinkui.
Net mėnulis danguje atrodo kaip liepsna. Žvaigždės man atrodo kaip tos ugnies kibirkštys.
Kaip ligoniui, artėjančiam prie mirties, kam turėčiau pasakyti šią būseną, kuri kilo dėl išsiskyrimo ugnies? Visi šie dalykai (mėnulis, žvaigždės, suknelės ir kt.) man darosi nepatogūs ir skausmingi, tuo tarpu visa tai labai ramina ir rūgštu