O drauge! pamačiusi gražią mylimojo formą, praradau sąmonę. Vėl matydama tą spindintį veidą savo vidiniame aš, mano vidinė sąmonė įsitvirtino stabilioje ramybėje.
O drauge! Išgirdusi kieno ambicingus žodžius, mano ausys buvo susižavėjusios, o dabar, kai į mano sąmonę patenka ambrosiniai žodžiai iš to paties liežuvio, mano vidinis aš pasiglemžė Jo Naam Simran.
Mylimas Viešpats, besimeldžiantis, kuriam pavargo mano liežuvis, be paliovos meldžiuosi, kad šaukčiau tą Viešpatį savo širdies guolyje.
Lygiai taip pat, kaip vartojant kokią nors svaiginančią medžiagą, prarandamas visas sąmoningumas ir sąmonė (žmogus praranda sąmonę), dabar geriant ją Naam Amrit pavidalu, tai tapo vidinės sąmonės priemone. (666)