Sikhas, visada lankęsis Satguru, susilieja į vandenyną primenantį Tikrąjį Guru per į Gangą panašią šventąją kongregaciją. Jis lieka pasinėręs į Cyan (žinių) ir kontempliacijos šaltinį.
Tikras sikas lieka įsisavintas ir panardintas į šventas Tikrojo Guru dulkes kaip kamanė ir trokšta žvilgsnio į savo Guru, kaip mėnulio paukštis patiria atsiskyrimo nuo savo mylimo mėnulio kančias.
Kaip gulbė, kurios dieta yra perlai, tikras sikas mėgaujasi į perlą panašiu Naamu kaip savo gyvybės atrama. Kaip žuvis, jis plaukia vėsiame, švariame ir guodžiančiame dvasingumo vandenyse.
Tikrojo Guru stichijos ir nektaro malonės žvilgsniu tikras sikas pasiekia nemirtingumą. Ir tada visi mitiniai donorai, tokie kaip Kamdhen karvė ar Kalap brichh ir net Lakšmi (turto deivė), uoliai jam tarnauja. (97)