Kai tarnaitė, nešanti žinią apie mano brangų vyrą, krisdavo man ant kojų ir melsdavosi, aš iš savo arogancijos net nežiūrėdavau į ją ir net nekalbėdavau su ja.
Mano draugai man patardavo mielais žodžiais, bet aš jiems išdidžiai atsakydavau ir išsiųsdavau.
Tada, kai pats mylimas Viešpats ateidavo ir paskambindavo man – o mieloji! 0 brangusis! Anksčiau tylėjau, kad jausčiausi svarbi.
O dabar, kai kenčiu vyro išsiskyrimo kančias, niekas net neateina paklausti, kokioje būsenoje aš gyvenu. Stovėdamas ant mylimosios durų verkiu ir verkiu. (575)