Lygiai taip pat, kaip drąsus karys eina į mūšio lauką, dėvėdamas šarvus ir ginklus, atsižadėdamas visos meilės ir prisirišimų.
Klausydamas įkvepiančios mūšio dainų muzikos jis žydi kaip gėlė ir jaučiasi laimingas bei didžiuojasi matydamas, kaip danguje kaip tamsūs debesys sklinda kariuomenė.
Tarnaudamas savo šeimininkui karaliui, jis atlieka savo pareigas ir yra nužudytas arba, jei gyvas, grįžta papasakoti visus mūšio lauko įvykius.
Panašiai atsidavimo ir garbinimo keliu keliaujantis žmogus sąmoningai susijungia su pasaulio šeimininku. Jis arba visiškai nutyla, arba giedodamas Jo šloves ir giedojimą, lieka ekstazės būsenoje. (617)