Viena Oankar, pirminė energija, realizuota per dieviškojo mokytojo malonę
Guru yra tobulo Brahamo, kuris yra nepasireiškęs ir nesunaikinamas, kopija.
Žodis apie Guru (o ne jo kūną) transcendentinį Brahmą, kuris gyvena šventoje kongregacijoje.
Sadhus draugija yra tiesos buveinė, kur sukuriama meilės atsidavimo galimybė.
Čia pamokslaujamos visos keturios varnos ir žmonėms pristatoma Guru (Gurmat) išmintis.
Tik čia liesdami pėdas ir tapdami pėdų dulkėmis gurmuchai tampa drausmės būdo sekėjais.
Turėdami vilčių tapdami neutralūs, per šventąją kongregaciją asmenys peržengia majų ribas.
Būti Guru mokiniu yra labai subtili veikla ir tai lyg beskonio akmens laižymas.
Jis plonesnis už plaukus ir aštresnis už kardo kraštą.
Niekas jam neprilygsta dabartyje, praeityje ir ateityje.
Sikizmo namuose dvilypumas išsitrina ir tampama vienu su tuo Vienu.
Žmogus pamiršta idėją apie antrą, trečią, kada ir kodėl.
Atsisakęs visų troškimų, žmogus džiaugiasi vieno Viešpaties viltimi.
Kelias, vedantis į naudingos Guru (Gurmat) išminties priėmimą, yra žinomas kaip Gurmukh kelias.
Joje mokoma gyventi pagal Viešpaties valią ir apmąstyti Guru Žodį.
Mokytojo valia ateina būti mylima ir visose mintyse persmelkia beformį Viešpatį.
Kadangi meilė ir kvapas nelieka paslėpti, gurmukas taip pat nelieka pasislėpęs ir užsiima altruistine veikla.
Jis persmelkia savyje tikėjimą, pasitenkinimą, ekstazę ir įgudimo savybes.
Gurmukas sumenkina ego ir jį užkariauja.
Laikydamas save svečiu, sikas praleidžia savo gyvenimą su meile.
Jie (sikhai) lieka nežinomi, kad apgautų ir ištrauktų ego iš savo proto.
Tikrasis jų elgesys – elgtis kaip su svečiais šiame pasaulyje.
Gurmukh tikslas yra tarnystė ir tik toks veiksmas yra Viešpaties mylimas.
Sujungę sąmonę Žodyje, jie reformuoja visą šeimą (pasaulio pavidalu).
Per šventą susirinkimą jie tampa tyri ir beformiai ir įsitvirtina paskutinėje pusiausvyros stadijoje.
Įžiebdamas aukščiausią šviesą savo galvoje, gurmuchas lieka įsisavintas aukščiausio transo būsenoje.
Kai jis mintyse priima aukščiausią tikrovę (Viešpatį), ima skambėti nenutrūkstama melodija.
Įsisąmoninęs altruizmą dabar jo širdyje glūdi Dievo buvimo visur jausmas.
Įkvėptas Guru mokymo, gurmukh pasiekia bebaimis būseną.
Drausmindamas save šventųjų draugijoje, ty praradęs savo ego, jis prisimena Viešpatį su vieningu atsidavimu.
Taip iš šio pasaulio patekęs į dvasinį pasaulį, jis galutinai įsitvirtina savo tikrojoje prigimtyje.
Kaip ir atspindys veidrodyje. Pasaulyje jis mato save patį.
Tas tobulas Viešpats yra visuose aš; neišmanantis individas ieško Jo lauke, kai mėnulis mato savo atspindį vandenyje ir jaučia, kad jis ten yra.
Pats Viešpats yra piene, karvėje ir ghie.
Gėlių kvapas Jis pats yra jų skonis.
Jo paties fenomenas yra medienoje, ugnyje, vandenyje, žemėje ir sniege.
Tobulas Viešpats gyvena visuose „aš“ ir jį vizualizuoja retas gurmukas.
Retas yra gurmukh, kuris susikoncentruoja į Guru ir pasiekia dievišką žvilgsnį.
Jis yra juvelyras, turintis galimybę išbandyti ir saugoti brangenybes nuo dorybių.
Jo protas tampa tyras kaip rubinas ir jis lieka pasinėręs į šventąjį susirinkimą.
Jo protas tampa tyras kaip rubinas ir jis lieka pasinėręs į šventąjį susirinkimą.
Jis yra miręs būdamas gyvas, ty nusigręžia nuo piktų polinkių.
Visiškai susiliejęs aukščiausioje šviesoje, jis supranta ir save, ir Viešpatį.
Pakylėtas muzikos ir garso (žodžio), Guru mokinys tampa kupinas ramių savybių.
Jo sąmonė įsilieja į Žodį, o jo protas stabilizuojasi nepaaiškintoje melodijoje.
Guru groja pamokslo instrumentu, kurio klausydamas protas apsirengia aukščiausios pusiausvyros būsenos drabužiais (šokti prieš Viešpatį).
Guru sikas, prisiderinęs prie mokymo instrumento, galiausiai pasirodo esąs Guru žodžio žaidėjas.
Dabar visažinis Viešpats supranta savo išsiskyrimo kančias.
Mokinys virsta Guru, o guru – mokiniu tokiu pačiu būdu, nes deimantų pjoviklis iš tikrųjų taip pat yra deimantas.
Gurmucho didybė yra ta, kad jis, būdamas filosofiniu akmeniu, kiekvieną paverčia filosofiniu akmeniu.
Kai deimantas pjaustomas deimantu, gurmukh šviesa susilieja Aukščiausioje šviesoje.
Jo sąmonė yra suderinta su Žodžiu, kai žaidėjo protas įsisavina instrumentą.
Dabar mokinys ir Guru tampa identiški. Jie tampa viena ir susilieja vienas į kitą.
Iš žmogaus gimė žmogus (nuo Guru Nanak iki Guru Angad) ir jis tapo aukščiausiu žmogumi.
Perskridęs pasaulį vienu šuoliu, jis susiliejo su įgimtomis žiniomis.
Tas, kuris mato tikrąjį Guru, mato Viešpatį.
Įdėdamas savo sąmonę į Žodį, jis sutelkia dėmesį į save.
Mėgaudamasis Guru lotoso pėdų kvapu, jis virsta sandalu.
Paragavęs lotoso pėdų nektaro, jis patenka į ypatingą nuostabią būseną (super sąmonės).
Dabar, suderindamas su Gurmatu, Guru išmintimi, jis stabilizuodamas protą peržengia formų ir figūrų ribas.
Pasiekęs šventą susirinkimą, tiesos buveinę, jis pats tampa panašus į tą nepastebimą ir nenusakomą Viešpatį.
Kas mato iš vidaus, tas iš tikrųjų yra matomas ir išorėje.
Jis apibūdinamas žodžiais ir apšviečiamas sąmonėje.
Guru lotoso pėdų kvapui protas, tapęs juodąja bite, mėgaujasi malonumu.
Kad ir kas būtų pasiekta šventajame susirinkime, jis nuo jos neatsitraukia.
Įdėjus protą į Guru mokymą, pats protas keičiasi pagal Guru išmintį.
Tikrasis Guru yra to transcendentinio Brahmo pavidalas, kuris yra už visų savybių.
Jis rega akyse ir kvėpuoja šnervėje.
Jis yra sąmonė ausyse ir skonis liežuvyje.
Rankomis Jis dirba ir tampa bendrakeleiviu kelyje.
Gurmuchas pasiekė džiaugsmo vaisių po to, kai sumaišė Žodį su sąmone.
Bet koks retas gurmukh lieka atokiau nuo majos poveikio.
Šventasis susirinkimas yra sandalų medis, kuriam kiekvienas, kuris tampa sandalais
Kaip žinomas Neapsireiškimo dinamiškumas?
Kaip galima papasakoti to nenusakomo Viešpaties istoriją?
Jis nuostabus dėl paties stebuklo.
Nuostabaus suvokimo absorbentai pakylėja.
Vedos taip pat nesupranta šios paslapties ir net Sesanagas (mitologinė gyvatė, turinti tūkstančius gobtuvų) negali žinoti jos ribų.
Vahiguru, Dievas, liaupsinamas per guru, Gurbani, žodį.
Kaip autobusas greitkelyje važiuoja išvagotais takeliais,
Šventajame susirinkime žmogus ir toliau laikomasi dieviškojo potvarkio (hukam) ir Viešpaties valios.
Išmintingas žmogus laiko pinigus nepažeistus namuose
Ir gilus vandenynas nepalieka savo bendro pobūdžio;
Kai žolė trypia po kojomis,
Kaip ši (žemės) užeiga yra Manasarovar, o Guru mokiniai yra gulbės
Kurie kirtano pavidalu, giedodami šventas giesmes, valgo Guru Žodžio perlus.
Sandalas bando pasislėpti miške (bet negali likti paslėptas),
Filosofinis akmuo, identiškas paprastiems kalnų akmenims, laiką leidžia slėptuvėje.
Septynios jūros yra akivaizdžios, tačiau Manasarovaras lieka nematomas įprastai akiai.
Kaip parijat, norą pildantis medis, taip pat laikosi nematomas;
Kamaddhenu, norus pildanti karvė, taip pat gyvena šiame pasaulyje, bet niekada nepastebi.
Taip pat kodėl tie, kurie priėmė tikrojo Guru mokymus, turėtų įtraukti save į bet kokį skaičių.
(Salisai = imti. Sarisai = santrauka.)
Akys yra dvi, bet jos mato vieną (Viešpats).
Ausys yra dvi, bet jos iškelia vieną sąmonę.
Upė turi du krantus, tačiau jie yra vienas per vandens jungtį ir nėra atskiri.
Guru ir mokinys yra dvi tapatybės, bet viena shabad, Žodis prasiskverbia per juos abu.
Kai Guru yra mokinys, o mokinys Guru, kuris gali priversti kitą suprasti.
Pirmiausia jam pamokslauja Guru, privertęs mokinį sėdėti prie jo kojų.
Pasakodamas jam apie šventosios kongregacijos ir dharmos buveinės skirtumą, jis pradedamas tarnauti (žmonijai).
Tarnaudami su meile, Viešpaties tarnai švenčia jubiliejų.
Suderinus sąmonę su Žodžiu, giedant giesmes, žmogus sutinka tiesą.
Gurmukas eina Tiesos keliu; praktikuodamas Tiesą, jis kerta Pasaulinį vandenyną.
Taip teisingasis įgyja tiesą, o ją gavęs ego ištrinamas.
Galva aukštai, o pėdos žemai, bet galva vis tiek lenkia pėdas.
Pėdos neša burnos, akių, nosies, ausų, rankų ir viso kūno naštą.
Tada, paliekant nuošalyje visus kūno organus, garbinami tik jie (pėdos).
Jie kasdien eina į šventąjį susirinkimą Guru prieglobstyje.
Tada jie bėga už altruistinius darbus ir atlieka savo darbą maksimaliai.
Deja! Ar būtų taip, kad batus iš mano odos naudojo guru sikai.
Kas gauna dulkes nuo tokių žmonių pėdų (su aukštesnėmis dorybėmis), tas yra laimingas ir palaimintas.
Kadangi žemė yra susitaikymo, dharmos ir nuolankumo įsikūnijimas,
Jis lieka po kojomis ir šis nuolankumas yra tiesa, o ne melas.
Kažkas ant jos stato Dievo šventyklą, o kai kas surenka ant jos šiukšlių krūvas.
Viskas, kas pasėta, atitinkamai gaunama, ar tai mangas, ar lazuris, lipnus vaisius.
Būdami mirę gyvenime, ty ištrindami ego iš savęs, gurmukai prisijungia prie gurmukų šventojoje kongregacijoje.
Jos tampa šventųjų žmonių kojų dulkėmis, kurios trypiamos po kojomis.
Kai vanduo teka žemyn ir pasiima kiekvieną, kas jį sutinka (ir daro jį nuolankų),
Visi dažai susimaišo vandenyje ir tampa viena su kiekviena spalva;
Ištrindamas ego jis daro altruistinius veiksmus;
Jis neskandina medienos, greičiau priverčia lygintuvą plaukti juo;
Tai sukuria klestėjimą, kai lyja lietaus sezono metu.
Taip pat šventieji miršta gyvenime, ty pašalina savo ego, todėl jų atėjimas į pasaulį tampa vaisingas.
Kai kojos aukštyn ir galva žemyn, medis įsišaknija ir stovi nejudinamas.
Ji pakenčia vandenį, šaltį ir saulę, bet neapsuka veido nuo savęs gailėjimo.
Toks medis yra palaimintas ir tampa pilnas vaisių.
Kauliuojant jis duoda vaisių ir nesimaišo net po pjovimo mašina.
Nedorėliai ir toliau daro piktus darbus, o švelnieji užsiima gera veikla.
Retai pasaulyje yra žmonių, kurie savo šventa širdimi daro gera blogiui.
Paprasti žmonės yra apgaudinėjami laiko, ty keičiasi pagal laiką, bet šventiesiems pavyksta suklaidinti laiką, ty jie lieka laisvi nuo laiko įtakos.
Mokinys, kuris liks miręs (tarp vilčių ir troškimų), galiausiai įeis į Guru kapą, ty pavers save Guru.
Jis sulieja savo sąmonę Žodyje ir praranda savo ego.
Priimdamas kūną žemės pavidalu kaip poilsio vietą, jis išskleidžia protą ant jo.
Net jei jį trypia kojomis, jis elgiasi pagal Guru mokymus.
Persmelktas mylinčio atsidavimo, jis nusižemina ir stabilizuoja savo protą.
Jis pats juda šventosios bendruomenės link ir jį lieja Viešpaties malonė.