Vienas Oankaras, pirminė energija, realizuota per dieviškojo mokytojo malonę
Tikrasis Guru (Dievas) yra tikrasis imperatorius; visos kitos pasaulietiškos rūšys yra netikros.
Tikrasis Guru yra viešpačių Viešpats; devyni natai (asketiškų jogų kategorijų nariai ir vadovai) yra be prieglobsčio ir be jokio šeimininko.
Tikrasis Guru yra tikrasis dovanotojas; kiti donorai tiesiog juda paskui Jį.
Tikrasis Guru yra kūrėjas ir išgarsina nežinomybę suteikdamas jiems vardą (naam).
Tikrasis Guru yra tikrasis bankininkas; Kitu turtingu žmogumi negalima patikėti.
Tikrasis Guru yra tikrasis gydytojas; kiti patys yra įkalinti netikroje migracijos vergijoje.
Be tikrojo Guru jie visi yra be vadovaujančios jėgos.
Tikrasis Guru yra tas piligrimystės centras, kurio prieglobstyje yra šešiasdešimt aštuoni induistų piligrimystės centrai.
Būdamas anapus dvilypumo, tikrasis Guru yra aukščiausiasis Dievas, o kiti dievai per pasaulio vandenyną patenka tik Jam tarnaudami.
Tikrasis Guru yra tas filosofinis akmuo, kurio pėdų dulkės puošia milijonus filosofinių akmenų.
Tikrasis Guru yra tas tobulas norus pildantis medis, apie kurį medituoja milijonai norus pildančių medžių.
Tikrasis Guru yra malonumų vandenynas, platina perlus skirtingų pamokslų pavidalu.
Tikrojo guru kojos yra tas troškimas, išpildantis nuostabų brangakmenį (chintamani), dėl kurio daugybė brangakmenių išlaisvina nerimą.
Išskyrus tikrąjį Guru (Dievo), visa kita yra dvilypumas (dėl kurio žmogus pereina perėjimo ciklą).
Iš aštuoniasdešimt keturių tūkstančių rūšių žmogaus gyvenimas yra geriausias.
Savo akimis žmogus mato, o liežuviu jis šlovina Dievą.
Pagal ausis jis atidžiai klausosi, o už nosies meiliai kvepia.
Rankomis užsidirba pragyvenimui ir juda kojų jėga.
Šioje rūšyje gurmuko gyvenimas yra sėkmingas, bet kaip manmukh mąstymas, orientuotas į protą? Manmukh mąstymas yra blogis.
Manmukh, pamiršęs Viešpatį, ir toliau deda viltis į žmones.
Jo kūnas yra blogesnis nei tada gyvūnų ir vaiduoklių.
Manmukh, orientuotas į protą, paliekantis tikrąjį Guru Viešpatį, tampa žmogaus vergu.
Tapęs pavedimu, jis kasdien eina jo pasveikinti.
Visas dvidešimt keturias valandas (aštuonis paharus) jis stovi prieš savo šeimininką sudėjęs rankas.
Miego, alkio ir malonumo jis neturi ir išlieka toks išsigandęs, lyg būtų paaukotas.
Per lietų, šaltį, saulės šviesą, šešėlį jis patiria daugybę kančių.
Mūšio lauke (gyvenimo) mirtinai sužeidžiamas tas pats žmogus, fejerverku laikantis geležies kibirkščių.
Neturėdamas tobulo Guru (prieglobsčio), jis klajoja po rūšis.
Netarnaudami Viešpačių Viešpačiui (Dievui), daugelis viešpačių (nathų), tampantys guru, inicijuoja žmones kaip savo mokinius.
Jiems suskilusios ausys ir ant kūno užsideda pelenų, nešiojasi elgetavimo dubenėlius ir darbuotojus.
Eidami nuo durų prie durų, jie maldauja maisto ir pučia savo singi – specialų instrumentą iš rago.
Susirinkę Sivaratri mugėje jie dalijasi maistu ir gėrimų taure.
Jie vadovaujasi vienai iš dvylikos (jogų) sektų ir toliau juda šiais dvylika būdų, ty toliau migruoja.
Be Guru žodžio niekas neišsilaisvina ir visi laksto šen bei ten kaip akrobatai.
Taip aklas toliau stumia aklą į šulinį.
Pamiršę tikrąjį dovanotoją, žmonės ištiesia rankas prieš elgetas.
Bardai dainuoja apie drąsius darbus, susijusius su drąsuoliais, liaupsina karių dvikovas ir priešiškumą.
Kirpėjai taip pat gieda liaupses tiems, kurie žuvo žengdami piktu keliu ir darydami piktus darbus.
Plovimo klausytojai deklamuoja poeziją netikriems karaliams ir toliau meluoja.
Kunigai iš pradžių ieško prieglobsčio, o vėliau prisistato duonos ir sviesto reikalavimu, ty įpainioja žmones į ritualizmo tinklo baimę.
Žmonės, priklausantys plunksnas ant galvų nešiojančių asmenų sektoms, muša į kūną peiliais ir toliau elgetauja iš parduotuvės į parduotuvę.
Tačiau be tobulo Guru jie visi verkia ir graudžiai verkia.
O žmogau, tu neatsiminei Kūrėjo ir priimi sukurtąjį kaip savo kūrėją.
Įsitraukęs į žmoną ar vyrą, dar labiau kūrėte sūnaus, anūko, tėvo ir senelio santykius.
Dukros ir seserys išdidžiai tampa laimingos ar susierzinusios – taip yra visų giminaičių atveju.
Visi kiti santykiai, tokie kaip uošvio namai, motinos namai, dėdės iš motinos pusės ir kiti šeimos santykiai yra niekingi.
Jei elgesys ir mintys yra civilizuoti, žmogus gauna garbę prieš visuomenės aukštumas.
Tačiau galiausiai, kai patenka į mirties voratinklį, joks kompanionas į žmogų nepastebi.
Netekę tobulo Guru malonės, visi žmonės bijo mirties.
Išskyrus begalinį tikrąjį Guru, visi kiti bankininkai ir prekybininkai yra netikri.
Pirkliai daug prekiauja arkliais.
Juvelyrai išbando brangenybes ir per deimantus bei rubinus platina savo verslą.
Aukso prekeiviai prekiauja auksu ir grynaisiais, o užuolaidos – drabužiais.
Ūkininkai imasi ūkininkavimo ir sėja sėklas vėliau jas supjausto ir sukrauna dideles krūvas.
Visame šiame versle pelnas, nuostoliai, palaima, gydymas, susitikimas, išsiskyrimas eina koja kojon.
Be tobulo Guru nėra nieko šiame pasaulyje, išskyrus kančią.
Tikrasis gydytojas tikrojo Guru (Dievo) pavidalu niekada nebuvo aptarnaujamas; tai kaip gydytojas, kuris pats serga, galėtų pašalinti kitų ligą?
Šie pasaulietiški gydytojai, kurie patys yra pasinėrę į geismą, pyktį, godumą, susižavėjimą, apgaudinėja žmones ir sustiprina jų ligas.
Tokiu būdu žmogus, kenčiantis nuo šių negalavimų, migruoja ir lieka kupinas kančių.
Jis klysta ateidamas ir eidamas ir tampa nebegalintis perplaukti pasaulio vandenyno.
Viltys ir troškimai visada traukia jo protą, o piktų polinkių vedamas jis niekada nepasiekia ramybės.
Kaip manmukh galėtų užgesinti ugnį, užtepdamas ant jo aliejaus?
Kas, išskyrus tobulą Guru, gali išvaduoti žmogų iš šių vergijos?
Paliekant nuošalyje piligrimystės centrą tikrojo Guru (Dievo) pavidalu, žmonės eina maudytis į šešiasdešimt aštuonias šventas vietas.
Kaip gervė, transe jie laiko užmerktas akis, bet sugriebia mažus padarus, stipriai juos spaudžia ir valgo.
Dramblys maudomas vandenyje, tačiau išlipęs iš vandens jis vėl paskleidžia dulkes ant kūno.
Kolokintas neskęsta vandenyje ir net vonios daugelyje piligrimystės centrų nepaleidžia savo nuodų.
Vandenyje įdėtas ir išplautas akmuo išlieka kietas, kaip ir anksčiau, į jį vanduo nepatenka.
Į protą orientuoto, manmukh, iliuzijos ir abejonės niekada nesibaigia ir jis visada klaidžioja dvejodamas.
Be tobulo Guru niekas negali pereiti pasaulio vandenyno.
Palikdami nuošalyje filosofinį akmenį tikrojo Guru pavidalu, žmonės toliau ieško materialaus filosofinio akmens.
Tikrasis guru, galintis aštuonis metalus paversti auksu, iš tikrųjų slepiasi ir nepastebimas.
Į mamoną orientuotas žmogus ieško jo miškuose ir nusivilia daugybe iliuzijų.
Turtų prisilietimas juodina išorę ir protas taip pat juo ištepamas.
Turto paėmimas priverčia viešai bausti čia ir mirties valdovo bausmę ten, kur yra jo buveinė.
Beprasmiška yra proto gimimas; Jis, pasinėręs į dvilypumą, žaidžia netinkamu kauliu ir pralaimi gyvenimo žaidimą.
Iliuzija negali būti pašalinta be tobulo Guru.
Palikdami norus pildantį medį Guru pavidalu, žmonės trokšta turėti žalių tradicinio troškimą pildančio medžio (kalptaru/parijat) vaisių.
Milijonai parijatų kartu su dangumi žūva perėjimo cikle.
Norų valdomi žmonės nyksta ir yra užsiėmę mėgavimusi tuo, ką davė Viešpats.
Gerų veiksmų žmogus įsitvirtina danguje žvaigždžių pavidalu ir, išnaudojęs dorybių rezultatus, vėl tampa krintančiomis žvaigždėmis.
Per migraciją jie vėl tampa motinomis ir tėvais ir daugelis susilaukia vaikų.
Toliau sėjamos blogybės ir dorybės lieka pasinėrę į malonumus ir kančias.
Be tobulo Guru Dievas negali būti laimingas.
Palikdamas Guru, Malonumo vandenyną, žmogus blaškosi aukštyn ir žemyn pasauliniame kliedesių ir apgaulių vandenyne.
Pasaulio vandenyno bangų smūgis ir ego ugnis nuolat degina vidinį aš.
Pririštas ir sumuštas prie mirties durų, žmogus sulaukia mirties pasiuntinių spyrių.
Galbūt kas nors pasivadino Kristaus ar Mozės vardu, bet šiame pasaulyje visi turi pasilikti keletą dienų.
Čia niekas nelaiko savęs mažesniu ir visi yra pasinėrę į savanaudiškų tikslų lenktynes, kad galiausiai būtų sukrėsti.
Tie, kurie nardo malonumų vandenyną, egzistuojantį Guru pavidalu, tik jie lieka laimingi dirbdami (dvasinės disciplinos).
Be tikrojo Guru visi visada nesutaria.
Tradicinis noras, išpildantis pasakišką brangakmenį (chintamani), negali pašalinti nerimo, jei negalime ugdyti Guru, chintamani.
Daug vilčių ir nusivylimų gąsdina žmogų diena iš dienos ir troškimų ugnis niekada neužgeso.
Žmogus nešioja daug aukso, turtų, rubinų ir perlų.
Dėvint šilkinius drabužius, jie išsibarsto aplink sandalų ir pan. kvapą.
Žmogus laiko dramblius, arklius, rūmus ir vaisiais apkrautus sodus.
Mėgaudamasis malonumą teikiančia lova kartu su gražiomis moterimis, jis lieka pasinėręs į daugybę apgaulių ir susižavėjimų.
Jie visi yra kuras į ugnį, o žmogus visą gyvenimą praleidžia vilčių ir troškimų kančiose
Jis turi pasiekti Jamos (mirties dievo) buveinę, jei liks be tobulo Guru.
Milijonai yra piligrimystės centrai, taip pat dievai, filosofiniai akmenys ir cheminės medžiagos.
Milijonai yra čintamaniai, troškimus pildantys medžiai ir karvės, o nektarų taip pat yra milijonai.
Vandenynų su perlais, stebuklingomis galiomis ir žavingomis rūšimis taip pat yra daug.
Medžiagos, vaisiai ir parduotuvės, kurias reikia užsisakyti, taip pat yra milijonai.
Bankininkų, imperatorių, natų ir didžiųjų įsikūnijimų taip pat yra daugybė.
Kai suteiktos labdaros negalima įvertinti, kaip galima apibūdinti dovanojimo mastą.
Visa ši kūryba yra auka tam kūrėjui Viešpačiui.
Brangakmenis turi visi, bet juvelyras yra retas, kuris išbando brangenybes.
Visi klauso melodijos ir ritmo, bet retas kuris supranta Žodžio sąmonės paslaptį,
Guru sikai yra perlai, suverti girliandoje susirinkimo pavidalu.
Tik jo sąmonė lieka susiliejusi Žodyje, kurio proto deimantas lieka nupjautas Žodžio deimanto, Guru.
Tai, kad transcendentinis Brahmas yra prefektas Brahmas, o Guru yra Dievas, atpažįsta tik gurmukh, orientuotas į Guru.
Tik gurmukai įeina į vidinio pažinimo buveinę, kad pasiektų malonumo vaisių, ir tik jie žino meilės taurės malonumą ir priverčia tai pažinti kitus.
Tada Guru ir mokinys tampa tapatūs.
Žmogaus gyvybė yra neįkainojama ir gimdamas žmogus patenka į šventosios bendruomenės draugiją.
Abi akys yra neįkainojamos, kurios mato tikrąjį Guru ir susikoncentruoja į Guru, lieka panardintos į Jį.
Kakta taip pat yra neįkainojama, kuri, likusi Guru pėdų prieglobstyje, pasipuošia Guru dulkėmis.
Liežuvis ir ausys taip pat yra neįkainojami, todėl atidžiai suprasdami ir klausydami Žodžio, kiti žmonės taip pat supras ir klausys.
Rankos ir kojos taip pat yra neįkainojamos, kurios juda kelyje tapti gurmukh ir atlieka tarnystę.
Neįkainojama yra gurmukh širdis, kurioje glūdi Guru mokymas.
Kas prilygsta tokiems gurmukhams, tas yra gerbiamas Viešpaties teisme.
Iš motinos kraujo ir tėvo spermos buvo sukurtas žmogaus kūnas ir Viešpats padarė šį nuostabų žygdarbį.
Šis žmogaus kūnas buvo laikomas gimdos šulinyje. Tada į jį įsiliejo gyvybė ir dar labiau išaugo jo didybė.
Jai buvo padovanota burna, akys, nosis, ausys, rankos, dantys, plaukai ir kt.
Žmogui buvo suteiktas regėjimas, kalba, galia įsiklausyti ir sąmonė susilieti Žodyje. Jo ausims, akims, liežuviui ir odai buvo sukurta forma, džiaugsmas, kvapas ir pan.
Suteikdamas geriausią (žmogaus) šeimą ir gimdamas joje, Viešpats dievas suteikė formą vienam ir visiems organams.
Kūdikystėje mama pila pieną į burną ir verčia (kūdikį) tuštintis.
Užaugęs jis (žmogus), palikęs nuošalyje kūrėją Viešpatį, pasineria į savo kūrybą.
Neturėdamas tobulo Guru, žmogus yra įtrauktas į majos tinklą.
Gyvūnai ir vaiduokliai, kurie, kaip teigiama, yra be išminties, yra geresni nei manmukh, orientuoti į protą.
Net ir būdamas išmintingas, žmogus tampa kvailas ir toliau žiūri į vyrus (norėdamas pasiekti savanaudiškų tikslų).
Gyvūnas iš gyvūnų ir paukštis iš paukščių niekada nieko neprašo.
Tarp aštuoniasdešimt keturių tūkstančių gyvybės rūšių žmogaus gyvenimas yra geriausias.
Turėdamas net geriausią protą, kalbą ir veiksmus, žmogus keliauja į gyvenimo ir mirties vandenyną.
Nesvarbu, ar tai karalius, ar žmonės, net geri žmonės bijo (pabėgti) nuo malonumo.
Šuo, net ir pasodintas į sostą, pagal savo pagrindinę prigimtį laižosi malūną tamsoje.
Be tobulo Guru žmogus turi likti įsčių buveinėje, ty migracija niekada nesibaigia.
Miškuose gausu augmenijos, bet be sandalmedžio, sandalų kvapo juose nėra.
Mineralai yra visame kalne, bet be filosofinio akmens jie nevirsta auksu.
Nė vienas iš keturių varnų ir šešių filosofijų žinovai negali tapti (tikru) sadhu be šventųjų draugijos.
Pakrauti Guru mokymo, gurmuchai supranta šventųjų draugijos svarbą.
Tada, kai sąmonę suderina su Žodžiu, jie išgeria mylinčio atsidavimo nektaro taurę.
Protas, dabar pasiekęs aukščiausią dvasinio suvokimo (turiya) pakopą ir tampantis subtilus, stabilizuojasi Viešpaties meilėje.
Gurmuchai, žiūrintys į neregimą Viešpatį, gauna šio malonumo vaisius.
Gumuchai džiaugiasi šventųjų draugija. Jie lieka abejingi Mayai, nors ir gyvena joje.
Kaip lotosas, kuris lieka vandenyje ir vis dėlto nukreipia žvilgsnį į saulę, gurmukai visada palaiko savo sąmonę suderintą su Viešpačiu.
Sandalmedis išlieka apipintas gyvačių, bet vis tiek aplinkui skleidžia vėsų ir ramybę suteikiantį kvapą.
Pasaulyje gyvenantys gurmuchai per šventųjų draugiją, palaikydami sąmonę suderintą su Žodžiu, juda pusiausvyroje.
Jie, įveikę jogos ir bhog (mėgavimosi) techniką, tampa išlaisvinti gyvenime, nesuvokiami ir nesunaikinami.
Kadangi transcendetalinis Brahmas yra tobulas Brahmas, taip pat Guru, kuris neabejingas viltims ir troškimams, taip pat yra ne kas kita, kaip Dievas.
(Per Guru) ta nenusakoma Viešpaties istorija ir nepastebima šviesa tampa žinoma (pasauliui).