Viena Oankar, pirminė energija, realizuota per dieviškojo mokytojo malonę
Vienu sprogimu Oankaras sukūrė ir išplatino daugybę formų.
Jis išplėtė save į orą, vandenį, ugnį, žemę ir dangų ir kt.
Jis sukūrė vandenį, žemę, medžius, kalnus ir daugybę biotinių bendruomenių.
Pats tas aukščiausias kūrėjas yra nedalomas ir vienu akies mirktelėjimu gali sukurti milijonus visatų.
Kai Jo kūrinijos ribos yra nepažintos, kaip galima pažinti to Kūrėjo platybę?
Jo kraštutinumams nėra galo; jie yra begaliniai.
Kiek platų Jį galima sakyti? Didžiojo didybė yra didelė.
Tai, ką girdėjau, sakau, kad Jis yra didžiausias iš didžiųjų.
Jo trichome gyvena daugybė visatų.
Niekas negali būti lyginamas su Tuo, kuris sukūrė ir išplatino viską vienu trenksmu.
Jis yra už visų Vedų ir Katebų teiginių. Jo nenusakoma istorija neapsakoma visų apibūdinimų.
Kaip galima būtų pamatyti ir suprasti Jo neišreikštą dinamiškumą?
Dživos (aš) kūrimas Jis padarė savo kūną ir suteikė gerą formą burnai, nosiai, akims ir ausims.
Jis maloniai apdovanojo rankas ir kojas, ausis ir sąmonę, kad klausytų Žodžio, ir akis, kad pamatytų gėrį.
Užsidirbti pragyvenimui ir kitiems darbams jis įliejo gyvybės į kūną.
Jis dovanojo įvairias muzikos, spalvų, kvapų ir kvapų asimiliacijos technikas.
Aprangai ir valgymui Jis davė išminties, galios, atsidavimo ir diskriminuojančios išminties bei mąstymo proceso.
To Dovanojančiojo paslapčių negalima suprasti; kad mylintis Donoras su savimi saugo begalę dorybių.
Nepaisant visko, Jis yra begalinis ir nesuvokiamas.
Sumaišius penkis elementus iš keturių (gyvybės) kasyklų (kiaušinio, vaisiaus, prakaito, augmenijos) buvo sukurtas visas pasaulis.
Sukūrus aštuoniasdešimt keturis milijonus gyvybės rūšių, jose buvo atliktas migracijos žygdarbis.
Kiekvienoje iš rūšių buvo sukurta daug būtybių.
Visi yra atsakingi (už savo veiksmus) ir nešiojasi likimo raštą ant kaktos.
Kiekvienas įkvėpimas ir kąsnis yra suskaičiuotas. Raštų paslaptis ir to Rašytojo niekas negalėjo pažinti.
Pats nepastebimas, Jis yra už visų raštų.
Žemė ir dangus yra išsigandę, bet nėra palaikomi, ir tas Viešpats juos palaiko baimių svoryje.
Oro, vandens ir ugnies laikymas baimėje (disciplina). Jis juos visus sumaišė (ir sukūrė pasaulį).
Pasodinęs žemę į vandenį Jis sutvėrė dangų be jokios atramos.
Jis laikė ugnį malkoje ir įprasmino medžius gėlėmis ir vaisiais.
Laikydamas orą (gyvybę) visose devyniose duryse, Jis privertė saulę ir mėnulį judėti iš baimės (drausmės).
Pats nepriekaištingas Viešpats yra už visų baimių.
Net pakilęs į tūkstančius dangaus niekas negali pasiekti aukščiausiojo Viešpaties.
Jis yra aukščiau už aukščiausią; Jis neturi (konkrečios) vietos, gyvenamosios vietos, vardo ir jokio nuovargio.
Jei kas nors nusileidžia milijonams anapusinių pasaulių, net tada jis negali Jo matyti.
Net visų keturių krypčių – šiaurės, rytų, pietų, vakarų – viršeliai negali virš Jo.
Jo platybės negalima pasiekti; Jis vienu akies mirktelėjimu gali sukurti ir ištirpdyti (visą kosmosą).
Kaip kvapas puošia gėlę, Viešpats taip pat yra visur.
Apie sukūrimo dieną ir mėnesį Kūrėjas niekam nieko nesakė.
Beformis, kuris gyveno savyje, niekam neprivertė pamatyti savo nepastebimo pavidalo.
Pats Jis viską sukūrė ir Pats Jis (tvarinių turtui) įtvirtino savo vardą jų širdyse.
Lenkiuosi prieš tą pirmykštį Viešpatį, kuris yra dabartyje, kuris liks ateityje ir kuris taip pat buvo pradžioje.
Jis yra anapus pradžios, anapus pabaigos ir yra begalinis; bet Jis niekada nepastebi savęs.
Jis sukūrė pasaulį ir pats jį įtraukia į save.
Savo viename trichome Jis sukaupė milijonus visatų.
Ką galima pasakyti apie Jo platybę, Jo buveinę ir Jo vietos apimtį?
Netgi vienas Jo sakinys peržengia visas ribas ir jo įvertinimo negali atlikti milijonai žinių upių.
Tas pasaulio palaikytojas yra neprieinamas; jo pradžia ir pabaiga nepastebimos.
Būdamas toks puikus, kur Jis pasislėpė?
Kad tai žinotų, dievai, žmonės ir daugybė kitų žmonių visada susitelkia į Jį.
Jo valia teka tūkstančiai gilių ir neaprėpiamų (gyvybės) upių.
Tų gyvenimo srovių pradžios ir pabaigos negalima suprasti.
Jie yra begaliniai, neprieinami ir nepastebimi, bet vis tiek visi juda Viešpatyje, didžiajame. Jie negali žinoti to nepastebimo ir beribio Viešpaties masto.
Upės, turinčios daugybę bangų, susitinkančių su vandenynu, tampa viena su juo.
Tame vandenyne yra tūkstančiai neįkainojamų brangakmenių, o tai iš tikrųjų yra brangi.
Aš esu auka tam Viešpačiui Kūrėjui.
Reikia pagirti tą palaikytoją Viešpatį, kuris sukūrė įvairiaspalvį kūrinį.
Jis visiems dovanoja pragyvenimo šaltinį ir labdarą, kurio neprašomas.
Niekas nėra panašus į nieką, o dživa (kūrybinė) yra gera ar bloga pagal sumišimo santykį jame.
Būdamas transcendentinis, Jis yra atskirtas nuo visų dalykų ir yra tobulas Brahmas. Jis visada su visais.
Jis yra anapus kastų ir simbolių ir tt, bet vienas šalia kito Jis persmelkia visus.
Jis yra ore, vandenyje ir ugnyje, ty Jis yra šių elementų galia.
Oankaras, kurdamas formas, sukūrė musę, pavadintą Maya.
Jis labai apgavo visus tris pasaulius, keturiolika buveinių, vandenį, paviršių ir žemiškąjį pasaulį.
Visi dešimt įsikūnijimų, be Brahmos, Višnu, Mahesos, privertė šokti turguje pasaulio pavidalu.
Celibatai, skaisčiai gyvenantys, patenkinti žmonės, sidos ir natai buvo priversti suklysti įvairių sektų keliais.
Maja įliejo geismą, pyktį, prieštaravimą, godumą, susižavėjimą ir apgaulę ir privertė juos pradėti ginčytis.
Kupini ego, jie iš vidaus yra tuščiaviduriai, bet nė vienas nepripažįsta savęs netobulu (visi mano, kad jie yra visavertis matas ir ne ką mažiau).
Pats Viešpats Kūrėjas nuslėpė viso to priežastį.
Jis (Viešpats) yra imperatorių imperatorius, kurio valdžia yra stabili ir karalystė labai didelė.
Koks didelis yra Jo sostas, rūmai ir teismas.
Kaip Jis turėtų būti giriamas ir kaip būtų galima pažinti Jo lobių ir teritorijos platybes?
Kokia yra Jo didybė ir didybė ir kiek karių bei armijų yra Jo tarnyboje?
Viskas pagal Jo tvarką yra taip organizuota ir galinga, kad nėra jokio nerūpestingumo.
Jis nieko neprašo, kad visa tai sutvarkytų.
Net perskaitęs tūkstančius Vedų, Brahma nesuprato skiemens (paramatama)
Šiva medituoja daugybės metodų (pozicijų), bet vis tiek negalėjo atpažinti (Viešpaties) formos, atspalvio ir dangos.
Višnu įsikūnijo per tūkstančius tvarinių, bet negalėjo atpažinti nė dalelės to Viešpaties.
Sesanagas (mitinė gyvatė) deklamavo ir prisiminė daug naujų Viešpaties vardų, bet vis tiek negalėjo daug apie Jį žinoti.
Daugelis ilgaamžių išgyveno gyvenimą įvairiai, bet jie visi ir daugelis filosofų negalėjo suprasti Sabdos, Brahmos.
Visi pasinėrė į to Viešpaties dovanas ir tas dovanojimas buvo užmirštas.
Beformis Viešpats įgavo formą ir įsitvirtino Guru pavidalu, privertė visus medituoti į Viešpatį (čia užuomina į Guru Nanaką).
Jis priėmė mokinius iš visų keturių varnų ir įkūrė tiesos buveinę šventosios kongregacijos pavidalu.
Jis paaiškino šio Guru žodžio didybę už Vedų ir Katebų.
Tie, kurie pasinėrė į daugybę blogybių, dabar buvo priversti apmąstyti Viešpatį.
Jie buvo atskirti tarp majų ir buvo priversti suprasti to švento vardo, labdaros ir apsiprausimo svarbą.
Surinkęs dvylika sektų, jis paruošė aukštą gurmuchų kelią.
Eidami tuo keliu (ar įsakymu) ir lipdami ant garbės laiptų, jie visi stabilizavosi savo tikrovėje.
Eidamas gurmukh keliu, žmogus neskaito neteisingo netikrumo būdo.
Pamatęs tikrąjį Guru, žmogus nemato gyvenimo, mirties, atėjimo ir išėjimo.
Klausydamas tikrojo guru pasaulio, jis prisiderina prie nenutrūkstamos melodijos.
Atėjęs į tikrojo Guru prieglobstį, dabar žmogus įsisavina stabilizuojančią šventąją kongregaciją.
Jis mėgaujasi lotoso pėdomis.
Išgėrę meilės taurę, gurmukai lieka susijaudinę.
Laikantis drausmės šventajame susirinkime, nepakeliama meilės taurė išgeriama ir ištveriama.
Tada individas, krentantis po kojų ir vengiantis ego, miršta dėl visų pasaulietinių rūpesčių.
Gyvenime išlaisvinamas tas, kuris miršta nuo majos ir gyvena Dievo meile.
Sujungęs savo sąmonę „Word“ ir blaškydamas nektarą, jis suvalgo savo ego.
Įkvėptas nesugriautos melodijos, jis visada lieja žodį-nektarą.
Dabar jis jau yra visų priežasčių priežastis, bet vis tiek nedaro nieko žalingo kitiems.
Toks žmogus gelbsti nusidėjėlius ir suteikia prieglobstį beglobsčiams.
Gurmuchai gimsta dieviškoje valioje, jie lieka dieviškoje valioje ir juda dieviškoje valioje.
Šventosios bendruomenės drausme ir meile jie žavi ir Viešpatį Dievą.
Atsiskyrę kaip lotosas vandenyje, jie lieka toli nuo vilčių ir nusivylimų rato.
Jie išlieka tvirti kaip deimantas tarp plaktuko ir priekalo ir gyvena giliai įsišakniję Guru (gurmati) išminties.
Jie visada savo širdyje įsisavina altruizmą, o užuojautos sferoje tirpsta kaip vaškas.
Kai keturi daiktai susimaišo betelyje ir tampa vienu, gurmukhs taip pat prisitaiko prie kiekvieno.
Lempos pavidalu, pavirsdami dagtimi ir aliejumi, jie sudegina save (kad apšviestų kitus).
Yra daugybė savybių, tokių kaip tiesa, pasitenkinimas, gailestis, dharma, pelnas, bet niekas negali žinoti to kraštutinumo (malonumo vaisius).
Sakoma, kad keturi idealai yra ir gali būti padauginti iš lakų, net ir tada jie neprilygsta vieno momento malonumo vaisiui.
Riddhis, Siddhis ir tūkstančiai lobių neprilygsta vienai mažai dalelei.
Matant Žodžio ir sąmonės intymumą, nustemba daugybė filosofijų ir meditacijų derinių.
Pateikiama daug žinių, meditacijos ir prisiminimo metodų;
Tačiau pasiekus ramybės stadiją, gurmukų pasiektas Viešpaties meilės taurės malonumo vaisius yra nuostabus.
Šiame etape susijungia intelektas, išmintis ir milijonai grynumo.
Milijonai deklamavimo, atgailos, susitaikymo, deginamųjų aukų ir daugybės aukų ritualų.
Pasninko, taisyklių, kontrolės, veiklos yra daug, bet jos visos yra tarsi silpna gija.
Daugelis jų yra piligrimystės centrai, jubiliejai ir milijonai dorybingų veiksmų, labdaros ir altruizmo.
Milijonai rūšių dievų ir deivių garbinimo, derinių, niekinimo, palaimos, prakeikimų.
Daugelis filosofijų, varnų, ne varnų ir daugelis yra tie asmenys, kurie nesijaudina dėl (nereikalingų) garbinimo ir aukų laiškų ženklų.
Daugelis jų yra viešo elgesio, dorybių, išsižadėjimo, atlaidumo ir kitų prisidengimo priemonių;
Bet visa tai yra meistriškumas, nutolęs nuo tiesos; jie negali jo liesti.
Aukštesnis už tiesą yra teisingas gyvenimas.
Tikrasis Guru (Dievas) yra tikrasis imperatorius, o šventasis susirinkimas yra tikras sostas, kuris yra pats nuostabiausias.
Tikrasis Žodis yra tokia tikra monetų kalykla, kurioje įvairios metalų kastos susitinka su Guru, filosofiniu akmeniu, ir tampa auksu (gurmukhs).
Ten veikia tik tikroji dieviškoji Valia, nes vien tiesos tvarka suteikia džiaugsmo ir malonumo.
Ten veikia tik tikroji dieviškoji Valia, nes vien tiesos tvarka suteikia džiaugsmo ir malonumo.
Ten ankstų rytą panegirika yra tiesa ir vien tik iš tiesos.
Gurmukhų tikėjimas yra teisingas, mokymas teisingas, (kaip ir kiti kunigai) jie nėra kamuojami gobšumo.
Gurmuchai lieka atskirti tarp daugybės vilčių ir visada žaidžia tiesos žaidimą.
Tokie gurmuchai tampa Guru, o Guru tampa jų mokiniu.
Gurmukas atsisako ego ir jam patinka Dievo valia.
Tapdamas nuolankus ir krisdamas po kojomis, jis tampa dulkėmis ir užsitarnauja garbę Viešpaties teisme.
Jis visada juda dabartimi, ty niekada nepaiso šiuolaikinių situacijų ir vienas šalia kito priima viską, kas gali nutikti.
Tai, ką daro visų priežasčių kūrėjas, jis su dėkingumu priima.
Jis lieka laimingas Viešpaties valioje ir laiko save svečiu pasaulyje.
Jis išlieka pakylėtas Viešpaties meilės ir eina paaukotas Kūrėjo žygdarbiams.
Gyvendamas pasaulyje jis lieka atskirtas ir išsilaisvinęs.
Žmogus turi likti Viešpaties valioje, tapdamas klusniu tarnu.
Visi yra Jo valioje ir visi turi nešti dieviškosios tvarkos šilumą.
Žmogus turi paversti savo širdį upe ir leisti į ją tekėti nuolankumo vandeniui.
Palikdamas pasaulietinę veiklą, žmogus turi sėsti į šventojo susirinkimo sostą.
Sujungus sąmonę Žodyje, reikia paruošti bebaimiškumo ornamentą.
Reikia išlikti ištikimam tikėjime ir pasitenkinime; dėkingumo sandoris turi būti tęsiamas ir turi būti atokiau nuo pasaulietiško davimo ir atėmimo.
Toks žmogus nei nuskęsta vandenyje (majos), nei nenusidegina ugnyje (geismo).
Gerumas, meilė, aistringa meilė ir kvapas nelieka paslėpti, net jei jie yra paslėpti ir pasireiškia savaime.
Sandalas suteikia kvapui visą augmeniją ir niekada nepastebi jos (bet vis tiek žmonės tai žino).
Upės ir upeliai susitinka su Ganga ir tyliai tampa tyri be jokio pranešimo.
Deimantą nupjauna deimantas, o pjovimo deimantas atrodo taip, tarsi jis būtų priėmęs kitą deimantą savo širdyje (taip pat ir mokinio protą pjaustantis Guru suteikia jam vietą savo širdyje).
Guru mokinys šventajame susirinkime tampa tokiu sadhu, tarsi palietęs filosofinį akmenį, kas nors taptų filosofiniu akmeniu.
Tvirtai mokant Guru, sikhų protas tampa taikus, o Dievas taip pat prisirišęs prie atsidavusiojo apsigauna.
Pamatyti nepastebimą Viešpatį yra gurmukų malonumas.