Tiems, kurie prisiima Tavo vardą, aš esu amžina auka. ||1||Pauzė||
Jei kūnas tampa dažytojo kubilu, o mylimasis, ir Vardas įdedamas į jį kaip dažai,
ir jei dažytojas, kuris dažo šį audinį, yra Viešpats Meistras – o, tokios spalvos dar nebuvo matyti! ||2||
Tie, kurių skaros taip nudažytos, Mylimieji, jų Vyras Viešpats visada su jais.
Palaimink mane tų nuolankių būtybių dulkėmis, brangus Viešpatie. Sako Nanakas, tai mano malda. ||3||
Jis pats kuria, o Jis pats mus persmelkia. Jis pats dovanoja savo malonės žvilgsnį.
O Nanak, jei sielos nuotaka patinka savo Vyrui, Viešpačiui, jis pats ja džiaugiasi. ||4||1||3||
Tilangas, pirmasis Mehlas:
O kvaila ir nemokšiška siela nuotaka, kodėl taip didžiuojatės?
Kodėl savo pačių namuose nesimėgauji savo Viešpaties Meile?
Tavo Vyras Viešpats taip arti, o kvaila nuotaka; kodėl tu jo ieškai lauke?
Taikykite Dievo baimę kaip maaskarą, kad papuoštumėte savo akis, ir paverskite Viešpaties Meilę savo puošmena.
Tada būsite žinoma kaip atsidavusi ir atsidavusi sielos nuotaka, kai įtvirtinsite meilę savo Vyrui, Viešpačiui. ||1||
Ką gali padaryti kvaila jauna nuotaka, jei ji nepatinka savo vyrui, lordui?
Ji gali daug kartų maldauti ir maldauti, bet vis tiek tokia nuotaka negaus Viešpaties buvimo rūmų.
Be gerų darbų karmos nieko nepasiekiama, nors ji gali ir pašėlusiai lakstyti.
Ji apsvaigusi nuo godumo, pasididžiavimo ir egoizmo ir pasinėrusi į Maya.
Ji negali gauti savo Vyro Viešpaties tokiais būdais; jauna nuotaka tokia kvaila! ||2||
Eikite ir paklauskite laimingų, tyros sielos nuotakų, kaip jos gavo savo Vyrą, Viešpatį?
Kad ir ką darytų Viešpats, priimk tai kaip gera; atsikratykite savo sumanumo ir savivalės.