Aš esu auka tiems, kurie sutinka nemirtingą ir neišmatuojamą Viešpatį.
Jų kojų dulkės atneša emancipaciją; jų draugijoje esame vieningi Viešpaties sąjungoje.
Aš atidaviau savo mintis savo Guru ir gavau Nekaltąjį vardą.
Aš tarnauju Tam, kuris man davė Naamą; Aš esu auka Jam.
Kas stato, tas ir griauna; nėra nieko kito, tik Jis.
Guru malonės dėka aš Jį kontempliuoju, tada mano kūnas nekenčia skausmo. ||31||
Niekas nėra mano – kieno chalatą turėčiau suimti ir laikyti? Niekas niekada nebuvo ir niekas niekada nebus mano.
Ateina ir išeina, žmogus yra sužlugdytas, kamuojamas dvejopo mąstymo ligos.
Tos būtybės, kurioms trūksta Naamo, Viešpaties Vardo, griūva kaip druskos stulpai.
Be Vardo, kaip jie gali rasti paleidimą? Galų gale jie patenka į pragarą.
Vartodami ribotą skaičių žodžių, apibūdiname neribotą tikrąjį Viešpatį.
Nežinantiems trūksta supratimo. Be Guru nėra dvasinės išminties.
Atskirta siela – tarsi nutrūkusi gitaros styga, kuri nevibruoja savo skambesiu.
Dievas sujungia atskirtas sielas su savimi, pažadindamas jų likimą. ||32||
Kūnas yra medis, o protas yra paukštis; paukščiai medyje yra penki pojūčiai.
Jie įsigilina į tikrovės esmę ir susilieja su Vienu Viešpačiu. Jie niekada nėra įstrigę.
Bet kiti, pamatę maistą, paskubomis išskrenda.
Jų plunksnos nukerpamos ir sugaunamos kilpoje; dėl savo klaidų jie patenka į nelaimę.
Kaip kas nors gali rasti paleidimą be Tikrojo Viešpaties? Viešpaties šlovingų šlovių brangakmenis ateina iš gerų veiksmų karmos.
Kai Jis pats juos paleidžia, tik tada jie paleidžiami. Jis pats yra didysis meistras.