Pasaulis sunkus kvailam, savanaudiškam manmukui;
praktikuojantis Šabadą, vienas kramto geležį.
Pažink vieną Viešpatį viduje ir išorėje.
O Nanakai, ugnis užgesinama per Tikrosios Guru Valios Malonumą. ||46||
Persmelkta tikrosios Dievo baimės, išdidumas atimamas;
suvokti, kad Jis yra Vienas, ir kontempliuoti Šabadą.
Kai tikrasis Šabadas yra giliai širdyje,
kūnas ir protas atšaldomi ir nuraminti bei nuspalvinti Viešpaties meile.
Užgesinama seksualinio potraukio, pykčio ir korupcijos ugnis.
O Nanak, Mylimasis dovanoja savo malonės žvilgsnį. ||47||
„Proto mėnulis vėsus ir tamsus; kaip jis nušvitęs?
Kaip saulė šviečia taip nuostabiai?
Kaip galima nukreipti nuolatinį budrų Mirties žvilgsnį?
Kokiu supratimu išsaugoma Gurmuko garbė?
Kas yra karys, kuris nugali mirtį?
Nanakai, atsakyk mums savo apgalvotai.“ ||48||
Suteikdamas balsą Šabadui, proto mėnulis yra apšviestas begalybės.
Kai saulė apsigyvena mėnulio namuose, tamsa išsisklaido.
Malonumas ir skausmas yra tas pats, kai žmogus priima Naamo, Viešpaties Vardo, atramą.
Jis pats gelbsti ir neša mus skersai.